Ąžuolijos botaninio zoologinio savivaldybės draustinio mokomasis gamtos takas

Ąžuolijos miškas yra Utenos rajone, Leliūnų seniūnijoje. Pagal medynų sudėtį, kurioje vyrauja ąžuolai, drebulės, uosiai, liepos, tai – Vidurio Europos plačialapių miškų šiaurinio pozonio miškas. Bendras Ąžuolijos miško plotas 305 ha. Tai vienas iš trijų didesnių Utenos rajono ąžuolynų, užimantis 15% bendro visų miškų ploto. Apie 1/3 šių Ąžuolynų sudaro Ąžuolija. Šio ąžuolyno dalis 2001 metų Utenos rajono tarybos sprendimu paskelbta Ąžuolijos botaniniu zoologiniu savivaldybės draustiniu, kuris užima 68,2 ha šio miško ploto. Taip pat draustinyje įrengtas Ąžuolijos draustinio mokomasis gamtos takas. Gamtos tako ilgis ~ 1,6 km, linijinis, o ne žiedinis, tad pasiekus jo pabaigą reikės grįžti atgal tuo pačiu maršrutu. Yra ir alternatyvus grįžimas tylos taku, kurio ilgis 2,4 km.
Tako vieta:
Vykstant iš Utenos miesto reikia važiuoti magistraliniu keliu A14 (Utena - Vilnius), penktame kilometre privažiuosite buvusio geležinkelio tiltą, sukite į kairėje pusėje esantį keliuką prieš pat tiltą ir šiek tiek pavažiavus keliuku palikite automobilį (GPS: 55.464136, 25.571232 (WGS).
Toliau reikia eiti keliuku tiesiai. Sekdami rodykles prieisite tako pradžią žymintį informacinį stendą ir galėsite aplankyti 14 tako stotelių. Nuo palikto automobilio iki pažintinio tako eiti reikės ~ 700 m.

INFORMACINIS TAKO PRADŽIOS STENDAS:

BROŠIŪRA „ĄŽUOLIJOS GAMTOS TAKAS“:


TAKO STOTELĖS:

Dėmesio!! Šiame miške, už bet kurio medžio gali slypėti pavojus! Šlapynėse besiveisiantys kraujasiurbiai uodai, ar ligas platinančios erkės – tai niekai. Jie tik nuolatiniai miško gyventojai, kuriems čia suteikiama visiška veikimo laisvė. Jie svarbi miško ekosistemos dalis. Susenę medžiai, bet kada galintys užvirsti? Ne, jie taip pat laukiami tarsi tortas daugelio su negyva mediena susijusių rūšių. Žvėris kurį vos pamatę sprunka net vilkai ir gyvatės, kurį aliarmo signalais pasitinka paukščiai, žvėris dėl kurio virsta net storiausi sveikiausi medžiai – tai jūs, mielas lankytojau.
Tad šį kartą, kviečiame jaustis ne šeimininkais, o svečiais. Nekviestais svečiais svetimuose namuose. Kažkas iš tūkstančių nuolatinių gyventojų dabar miega, kažkas maitinasi, kažkas kaip tik savo kvapais ar giesme bando suvilioti partnerį... Kviečiame elgtis pagarbiai, ramiai ir tyliai. Stebėti ir stebėtis.
Vietovėje gyvena daugelis žmogaus lankymuisi itin jautrių, šalyje nykstančių rūšių. Su gamtininkų bendruomene buvo ilgai svarstyta, ar galimą pažintinį taką daryti tokioje jautrioje teritorijoje. Tad tikimės jūsų sąmoningumo ir atsakingumo, ypač paukščių perėjimo metu.
Atmintinė tako lankytojams:
Jei atvykote su savo augintiniu – būtinai laikykite jį su pavadžiu;
• Pasistenkite išsinešti šiukšlių daugiau nei atsinešėte;
• Pastebėjus gyvūno olą, lizdą ar kleketuojantį plėšrųjį paukštį – nedelsiant atsitraukite;
• Laikykitės tylos.
Informaciją apie 1 tako stotelę „Pavojus miške“ parengė biologas Ainis Pivoras.

Viešos upėje – visa gyva knibždėlynė organizmų: vėžiagyviai, voragyviai, vabzdžiai, moliuskai, kirmėlės, dumbliai, vandens augalai, žuvys, grybai... visi įdomūs, savotiški, savaip gražūs ir nuostabūs... kviečiame susipažinti bent su vienu iš jų.
Ovalioji geldelė (Unio crassus) – retas įdomus moliuskas gyvenantis šioje upėje. Kartais gali aptikti ją pakrantėje purškiančią vandenį, pasirodo ji taip padeda išgyventi savo lervoms. O suskaičiavus jos kiauto augimo rieves gali pasirodyti, kad ji vyresnė už jus – gyvena iki 80 metų ir kartais susiduria su populiacijos senėjimo ir nykimo problemomis (dėl taršos nyksta ir nespėję pasenti)...
Ovalioji geldelė seniau buvo dažna įprasta rūšis Europoje ir Azijoje, o dabar sparčiai nyksta dėl vandens taršos, natūralių upių vagų keitimo ir tvenkimo bei žuvų skaičiaus mažėjimo. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Čia – Viešos upėje – yra viena iš vietų kur jos dar gyvena.
Šis moliuskas filtruoja vandenį. Kaip? Tūno grunte beveik visai įsirausęs, šiek tiek pravėręs užpakalinį galą, kur matomi du sifonai. Pro apatinį sifoną vanduo įsiurbiamas, o pro viršutinį – iššvirkščiamas. Vidinėje ertmėje ant žiaunų nusėda detritas ir vienaląsčiai dumbliai – organinės dalelės kuriomis moliuskas minta.

Pavasarį, naudodamasi savo raumeninga koja, geldelė nušliaužia iki pakrantės, iškiša virš vandens kriauklės kraštelį su vienu sifonu, ir net kelias valandas gali purkščioti vandens srovelę upės vidurio link... Toks elgesys buvo neaiškus net mokslininkams ir tik 2005 metais atrasta, jog tokiu būdu jos platina savo lervas (glochidijas). Moliuskas jų išleidžia per 100 tūkstančių. Krentanti išpurkšto vandens srovelė sujudina vandens paviršių, panašiai kaip praskrendantys ar įkritę į vandenį vabzdžiai, ir kartais privilioja smalsias žuvis, kurios kartu su vandeniu pro žiaunas įkvepia ir moliusko lervas. Žiaunose lervos prisitvirtina ir ten parazituodamos gyvena apie mėnesį laiko. Tokiu būdu keliaudamos su žuvimis geldelės gali paplisti ne tik pasroviui, bet ir prieš srovę. Paaugę moliuskėliai nuo žiaunų atsikabina ir nukrenta gyventi ant dugno jau kitoje vietoje, kur įsirausia į substratą ir ima filtruoti.

Košia tai ką atneša srovė, taip ne tik maitinasi bet ir valo vandenį. Viešos upė vieša ne tik pavadinimu – visi gali užeiti, pabūti, kažką pasiimti ar palikti...ir taip jau yra, kad daug dalykų patekusių į upę dėl žmogaus veiklos kenkia upės gyventojams. Su srove atplaukia valytos ir nevalytos nuotekos, iš dirbamų laukų į upes pakliūna trąšos, herbicidai, pesticidai, nuo kelių ir miestų sunkieji metalai ir kitokia tarša...Upės gyventojai visu kūnu pasinėrė vandenyje su visomis jo charakteristikomis: temperatūra, ištirpusio deguonies kiekiu, rūgštingumu, azoto bei fosforo junginiais, skaidrumu, bakterijų kiekiu, elektriniu laidumu... viskas yra svarbu.
Moliusko geldelė turi metines augimo rieves, panašiai kaip ir medžiai. Analizuojant šias rieves galima ne tik nustatyti moliusko amžių, bet ir atsekti aplinkos sąlygas jo gyvenimo laikotarpiu metai po metų.
Ovalioji geldelė – tik vienas iš daugelio šios upės gyventojų. Upės organizmai gyvą ekosistemą-bendruomenę – sukuria tik visi drauge. Šios gyvos sistemos dalimi, dažnai to nė nesuvokdami, esame ir mes. Tačiau jei tik geriau pažysti kurį padarėlį – imi jį matyti kitaip. Gal net pamilsti jei pasiseka... Tad verta pažinti bent vieną.
Informaciją apie 2 tako stotelę „Gyvybė upėje“ parengė Jonė Pivoraitė.


Kokias mintis ir jausmus jums kelia žodis Ąžuolas, Ąžuolynas?
Kodėl būtent ąžuolas daugumos Europos valstybių, JAV nacionalinis medis? Kodėl jį sodina šalies prezidentai ir bioįvairovės karaliumi vadina biologai?
Ąžuolas yra vienas didžiausių, kresniausių ir ilgaamžiškiausių mūsų regiono medžių. Spėjama jog Stelmužei, seniausiam Ąžuolui Lietuvoje, gali būti gerokai virš 1000 metų. Jis ten augo jau gerokai anksčiau nei kad jį suklasifikavome, suteikėm lotynišką rūšies pavadinimą Quercus robur, anksčiau nei supratome jog žemė apvali, anksčiau nei išradom elektrą ar variklį.. Jei Stelmužės kaime visą tą laiką būtų gyvenę Petraičiai – būtų pasikeitę bent 250 jų kartų.. Tad argi ne prastas būdas įsiamžinti? Ąžuolo mediena taip pat išskirtinai tvirta, ilgaamžė, labai vertinama medžio meistrų. Tiek Vilniaus tiek Rygos senamiesčiuose ir dabar galima atkasti kelių šimtmečių senumo tvirtų Ąžuolinių polių skirtų svarbių pastatytų statybai pelkėtose vietovėse.
Bet kuris medis – tai tarsi namai, tarsi visa atskira ekosistema su daugybe jo gyventojų. Tačiau su kiekviena medžių rūšimi susijusių kitų rūšių skaičius stipriai skiriasi. Mokslininkų vertinimų, ąžuolas drąsiai gali būti vadinamas bioįvairovės karaliumi. Remiantis Jungtinėje karalystėje vykdytais skaičiavimais – su ąžuolu susiję virš 2300 skirtingų rūšių, neskaitant dešimčių tūkstančių bakterijų, bei kitų sunkiai identifikuojamų ir mums mažai pažįstamų mikroorganizmų rūšių. Visos jos susiję, susijungę į sudėtingą vientisą mitybos tinklą. Ąžuolui pradėjus senti, atsiradus drevių, stambių žuvusių šakų (kaip kad pas mus žilų plaukų) – jo biologinė vertė smarkiai padidėja. Net ir visai nudžiūvęs ar nuvirtęs, jis dar gerą šimtmetį yra svarbi buveinė su negyva ąžuolo mediena susijusioms rūšims. Jo sukauptos medžiagos ir energija, pamažu atpalaiduojamos ir tampa gyvybės šaltiniu kitoms organizmų grupėms.
Ąžuolas – kartu ir mumyse giliai įaugęs simbolis, perteikiantis jėgą, tvirtuma, ilgaamžiškumą, vyriškumą ir kartu mistiško pagoniško šventumo, sakralumo jausmą. Senas ąžuolas ar ąžuolynas kraštovaizdyje – tarsi koplyčia ar bažnyčia mieste. Vieta stabtelėjimui, vieta pamąstymui ne apie tokius kasdienius buitinius dalykus. Ąžuolo sodinimas gimus vaikui, ar išrinkus naują šalies vadovą, įvykus svarbiam įvykiui, tai tarsi per šimtmečius užkoduota maginė apeiga, tarsi užkalbėjimas – gyvenk ilgai, būk tvirtas doras ir stiprus. Šventų medžių, dažniausiai ąžuolų ir liepų, kirtimas buvo gana įprasta bažnytinė, ordinų veikla regione iki pat XVIII a pabaigos. Ordinų kronikos, nuveiktų darbų ataskaitos ir laiškai leidžia pajusti buvusio santykio gilumą ir įvykių dramatiškumą. Ši patirtis netiesiogiai per tautosaką ir simbolius vis dar gyva ir šiandien, kai visuomenei svarbių medžių kirtimas tampa vertybinių sistemų sankritos vieta.
Informaciją apie 3 tako stotelę „Ąžuolynas“ parengė biologas Ainis Pivoras.

Šis ūkinis eglynas yra miškų ūkio, kurio pagrindinis tikslas yra medienos produkcija, pavyzdys.
Šiame sklype galime pamatyti šiuos ūkinio miško elementus:
1. Miškas yra pasodintas.
Tai matome, nes medžiai auga eilėmis.
2. Pasodintas vienarūšis paprastosios eglės (Picea abies) medynas.
Natūraliai gamtoje vienarūšiai medynai susiformuoja labai retai.
3. Didelis eglių tankumas.
Sodinama ne mažiau kaip 3 tūkstančiai eglių į hektarą. Dėl to medžiai auga sparčiau į aukštį ir jų šakos būna plonesnės. Taip yra užauginama tiesi, bešakė mediena.
4. Galime matyti kvartalinę liniją.
Kvartalinėmis linijos yra ≥4 m pločio tiesios juostos be medžių. Jomis dideli miško masyvai yra suskirstomi į mažesnes dalis, vadinamas miško kvartalais. Dažnai kvartalinėmis linijomis eina miško keliukai. Atliekant miško kirtimą jomis yra transportuojama mediena. Kilus miško gaisrui jos padeda sustabdyti miško gaisro plitimą. O pasiklydus jos padės susiorientuoti, nes kvartalinių linijų susikirtimo vietose yra pažymėti kiekvieno sklypo numeriai.

Kodėl čia yra pasodintos eglės o ne ąžuolai?
Atrodytų logiška, kad ąžuolijos miške būtų sodinami ąžuolai o ne eglės. Tačiau, šioje vietoje buvo pasirinktas lengvesnis variantas. Pagal miško atkūrimo ir įveisimo nuostatus šiame miško sklype pirmenybė turėtų būti teikiama ąžuolui ir tik po to eglei. Bet, dažnai, yra pasirenkama įveisinėti egles. Priežastys yra šios:
1. Kaina.
Įvesiant 1 hektarą eglyno reikia pasodinti ne mažiau kaip 3 tūkst. vnt. eglių. O 1 hektare ąžuolyno reikia pasodinti ne mažiau kaip 4 tūkst. vnt. ąžuolų. Be to lyginant sodmenų kainas, ąžuoliukai yra apie du kartus brangesni nei eglutės.
2. Sodmenų prieinamumas.
Miško medelynai auginantys sodmenis niekada nežino, kiek medelių kuriais metais prireiks miško įveisimui. Dėl to gali būti metų, kai tiesiog nėra iš kur įsigyti ąžuoliukų miško įveisimui. O eglių sodmenų įsigyti yra daug lengviau.
3. Paprastesnė priežiūra.
Miškuose, kuriuose yra didelė elninių žvėrių populiacija apsaugoti ąžuolus yra labai sunku. O eglėmis minta mažiau žvėrių, Dėl to ir priežiūra yra paprastesnė. Be to ąžuolynų ugdymui yra reikalingi labiau patyrę miškininkai nei eglynų.
4. Trumpesnė rotacija.
Ūkiniuose miškuose eglynas gali būti iškertamas sulaukęs 71 metų amžiaus. Ąžuolynas – tik 121 metų amžiaus. Šiame miške (draustinyje) Eglė gali būti kertama 121 metų o ąžuolas 201 metų amžiaus.

Paprastoji eglė ir klimato kaita
Paprastoji eglė yra šiaurės rūšis. Jai yra reikalingos šaltos, snieguotos žiemos ir pakankamas kritulių kiekis. Dėl to ji natūraliai auga tik šiaurės Europos šiaurėje ir kalnuotose vietovėse.

Paprastosios eglės natūralus paplitimas

Tačiau, keičiantis klimatui sąlygos eglėms Lietuvoje gali tapti nepalankios. Dėl šiltų žiemų nesusiformuoja pakankamai gilus dirvožemio įšalas ir stiprūs žiemos vėjai lengviau egles išverčia. Dėl padažnėjusių sausrų ir dėl drėgmės išgaravimo esant karštam orui eglės kenčia dėl drėgmės stygiaus. Dėl to medžiai nusilpsta ir juos lengviau gali užpulti įvairūs kenkėjai. Jau dabar tūkstančiai hektarų eglynų Europoje žūva kiekvienais metais dėl žievėgraužio tipografo ( Ips typographus) antplūdžių.

Žuvęs paprastosios eglės medynas

Miško monokultūros padaro šią grėsmę didesnę. Dėl to yra didelė tikimybė, kad šis pasodintas eglynas nesulauks savo gamtinės brandos ir taps klimato kaitos auka.
Informaciją apie 4 tako stotelę „Ūkinis eglynas“ parengė miškininkas Vidas Ambrazevičius.

Senvagė. Kadaise apačioje matomais vingiais tekėjo Viešos upelis. Vėliau upė, ardydama krantą, prasigraužė tiesesnį kelią, palikusi stovinčio vandens senvages. Dabar čia puiki varlių, tritonų nerštavietė, potenciali maitinimosi vieta juodajam gandrui. Taip pat ir buveinė mažiausiam žiediniui augalui šalyje – mažajai plūdenai.
Negyva mediena. Atkreipkite dėmesį į negyvos medienos gausą! Didesnioji dalis į Raudonąją knygą įtrauktų miško rūšių, nyksta būtent dėl jos stygio ūkiniuose miškuose. Vertinant pagal gyvų ląstelių skaičių ir masę, tręštantis virtėlis, gali būti gerokai gyvesnis už sveika žaliuojantį medį. Tad dalis gamtininkų negyvą mediena vadina – gyvastinga mediena.
Įvairios formos ir irimo stadijos negyvos medienos gausa – vienas ryškesnių sengirių arba žmogaus ūkinės veiklos netrikdomo miško bruožų. Savaiminė medžių žūtis ir irimas tai natūralūs procesai kuriuos tarsi stengiamės paneigti ir eliminuoti. Pabandykime juos pastebėti ir priimti.
Negyva mediena – tai kertinis miško ekosistemos elementas – nepakeičiami namai gausybei miško gyventojų, pradedant paukščiais ir žvėrimis ir baigiant tūkstančiais bestuburių gyvūnų, augalų ir grybų. Kartu tai ir maistas mediena mintantiems vabzdžiams, grybams, mikroorganizmams kurie kelis kartus perkramtytas ir susmulkintas medienos daleles suskaldo iki augalams prieinamų maisto medžiagų.
Tokios medienos suirimas trunka ilgai, žuvę senoliai medžiai gali būti skaidomi net šimtmečius. Pamažu jų kamienuose užrakintas anglies dvideginis ir kitos mineralinės medžiagos atpalaiduojamos ir tampa kitų gyvybės formų dalimi arba grįžta į dirvožemį, vandenį, orą. Jų dėka formuojasi derlingas humusas ir gyvybės ratas sukasi toliau. Miško ekosistema sugeba akumuliuoti vis didesnį anglies kiekį, vis daugiau organizmų randa sau tinkamą nišą.
Ūkiniuose miškuose medžiai kertami nespėję sulaukti gamtinės brandos, kada jie taptų vertingiausiais biologinei įvairovei, didelė dalis sausuolių ar virtėlių pašalinami sanitariniais kirtimais. Taip su stambia negyva mediena susijusioms rūšims, kurioms būtinos pastovios aplinkos sąlygos, nebelieka tinkamų buveinių ir jos pasmerktos išnykti, o medžiagų apytakos ciklų pasikeitimai, išvežus didelę dalį organinių medžiagų lemia ir ilgalaikius dirvožemio pokyčius.
Daugelis rūšių priraišios tik prie konkretaus negyvos medienos tipo. Atkreipkite dėmesį kiek skirtingų negyvos medienos formų matote aplink? Stovinti, gulinti, panirusi po miško paklote, žeme ar vandeniu.. Negyva mediena ant gyvų medžių... Taip pat jos savybės stipriai skiriasi priklausomai nuo medžio rūšies, diametro, suirimo laipsnio, drėgmės, apšvietimo, padengimo samanomis, kerpėmis, ar kitų rūšių poveikio.
Palyginkite ąžuolynę aptinkamą negyvos medienos formų įvairovę su ūkiniu eglynu.
Informaciją apie 5 tako stotelę „Senvagė ir negyva mediena“ parengė biologas Ainis Pivoras.

Bebrai vadinami ekosistemų inžinieriais. Pagrindiniai jų inžineriniai kūriniai yra užtvankos. Aišku, didelių upių jie užtvenkti nepajėgūs, tačiau maži upeliai tokiai veiklai – kaip tik. Šiame upelyje vandens nedaug, tai bebras padarė užtvanką ir pakėlė vandens lygį. Mat įėjimas į urvą turi būti po vandeniu – taip žymiai saugiau. Urvų bebrai prirausia daug, kad galėtų greitai pasislėpti staiga ištikus pavojui. Dauguma šių laikinų priebėgų yra negilios ir nesudėtingos, tačiau pagrindinis urvas įrengiamas ir sutvirtinamas kur kas kruopščiau. Jame bebrų šeimyna ilsisi, veda vaikus. Rudenį tokio urvo vietą išduoda vandenyje sukrautų šakelių sandėlis – maisto atsargos žiemai.
Susidaręs bebrų tvenkinys svarbus ir kitiems gyvūnams – žuvims, varliagyviams, ropliams, paukščiams, žinduoliams. Žavusis vandenų plėšrūnas - ūdra – labai dažnai aplanko bebrų tvenkinius, mat čia randa lengvai sugaunamo grobio. Lietuvoje laikinuose bebrų urvuose lankosi net 14 rūšių žinduoliai – nuo kirstukų iki lapės ar net barsuko.
Bebras – gana stambus gyvūnas, suaugęs sveria apie 20 ir daugiau kilogramų. Įspūdingi jo oranžinės spalvos graužiamieji dantys – pagrindinis įrankis verčiant medžius. Įdomu, jog šie „kaltai“ nuolat ir gana greitai auga. Grauždami kietą medieną, bebrai juos nuolatos dilina ir tuo pačiu pagalanda, mat šių dantų minkštesnė vidinė dalis greičiau nusidėvi už kietą išorinį emalį. Su tokiais įrankiais bebrai nuverčia išties didelius kiekius medžių, savo reikmėms sunaudoja tik nežymią dalį, žievę – maistui, medieną – statyboms. Bebrą pamatyti nelengva, nes šis žvėrelis labai budrus, o veiklus tiktai vakare ir naktį.
Didelis kiekis negyvos medienos bebravietėje – dar vienas svarbus bebrų poveikis ekosistemai. Ilgai irstanti mediena sukuria palankias buveines daugelio rūšių bestuburiams ir grybams – didėja vietinė biologinė įvairovė. Ūkiškai tvarkomuose Lietuvos miškuose trūksta negyvos medienos.
Informaciją apie 6 tako stotelę „Bebrų užtvanka“ parengė Alius Ulevičius.

Jei vertintume pagal gyvybės biomasę, žemė yra visiškai augalų planeta, o mes tik maži vikšreliai ropinėjantys ant žaliojo planetos kilimo. Pažvelkite į jus supančia augalija, tarsi į žaliąjį žemės rūbą.
Koks jis aplink jus? Iš kiek skirtingų siūlelių (rūšių) išaustas. Kokiais raštais ir žiedais išmargintas? Kaip kinta skirtingo apšvietimo, reljefo, drėgmės sąlygomis?
Lietuvos žalioji sermėga pasiūta iš >1500 skirtingų žiedinių augalų rūšių ir apie 500 rūšių samanų. Stovint šioje vietoje, vasaros metu, aplink galima matyti 20-30 skirtingų augalų rūšių, o pakeliui link mašinų stebint labai atidžiai, spėju, galima būtų priskaičiuoti 200-300 skirtingų šio rūbo siūlelių. Augalija išties tarsi rūbas dengia ženklią dalį visos mūsų planetos. Kiekvienoje vietoje šis rūbas labai savitas ir unikalus. Tropikuose jis storas ir tankus tarsi vilnonis megztinis, dykumose ar miestuose visai ažūrinis tarsi nėriniai. Tačiau visur jis be galo gražus, pilnas daugybės žiedų, ornamentų, plaukelių pūkelių ar net dygliukų, kabliukų ir spygliukų.
Įdomu jog šis rūbas ne tik stabilizuoja vietovės ir visos planetos klimatą, bet kartu tai ir planetos plaučiai, maisto bankas ir saulės jėgainė. Augalai kartu su vienaląsčiais dumbliais - tai tikrieji planetos gamintojai. Jie fotosintezės dėka sugaudami saulės energija neorganines medžiagas verčia organinėmis. Nesvarbu ar tai mėsėdis vilkas ar lapus graužiantis vikšras, korona virusas ar jau žuvusius gyvius skaidantis grybas - būtent augalai yra visų mitybos grandinių pagrindas, pradžia. Visi mes tarsi varomi augalų sukaupta saulės energija. Įdomu jog akmens anglis, gamtinės dujos, nafta – visa tai taipogi organinės kilmės augalų sukaupta energija, kuri geologinių procesų dėka buvo sukoncentruota ir užkonservuota. Būtent šio rūbo dėka mes dabar kvėpuojame, maisto prekių lentynos pilnos, žiemą Utenos daugiabučių radiatoriai karšti, o gatvėse juda automobiliai.
Įdomu, jog kaip įprastai nejaučiame nuolat jūsų kūną liečiančių marškinėlių (jie tikriausiai irgi iš augalinio pluošto) taip nepastebime ir mus supančios, mūsų gyvybes palaikančios augalijos. Protas specialiai ją filtruoja ir automatiškai geriau pastebime tolumoj gulinčia šiukšlę ar besislepiantį kiškį, negu šalimais žydintį šimtametį medį. Mokslininkai tai vadina aklumu augalams (plant blindness). Ir jis toks stiprus jog dažnai turime sąmoningai dėti pastangas, jog naujomis akimis pastebėtume mus supančia augaliją. Pabandykime šį filtrą išjungti bent trumpam, bent iki sekančios tako stotelės.

Žvelgiant iš labai arti drėgna sąmanų paklotė atrodo tarsi gyvybės pilnas koralinis hifas. Lietuvoje aga arti 500 skirtingų samanų rūšių, kiek iš jų pažįstate? Nuotraukoje Vingialapė lapūnė, šakotoji dvyndantė ir tikroji trumpė.
Augalai tokie skirtingi nuo mūsų, jog mums labai sunku juos suprasti, pažinti. Net ir mokslininkai augalus buvo linkę nuvertinti, sudaiktinti ir tirti anatomiškai ir morfologiškai, kaip statiškus objektus. Tik pastaruosius pora dešimtmečių pradėti išsamesni augalų tarpusavio komunikacijos, sąmoningumo, atminties tyrimai.
Savo veiklomis mes šį žaliąjį rūbą įvairiai transformuojame. Tarsi dizaineriai siekiant išaugint skalsesnį grūdą ar minkštesnį kilimą kiemui, jį modeliuojam karpom ir siuvam pagal savo poreikius. Tai nėra blogai. Tačiau neturėtume pamiršti, jog kiekvienas augalėlis, kiekvienas žaliojo rūbo siūlelis, yra maistas ir namai su juo susijusioms rūšims, pašalindami jį pašalinam visą grandinę.. na žinot kaip kad pėdkelnėse, tik viena akis nubėga ir.. Skaičiuojama jog nesant žmogaus augalų biomasė planetoje padvigubėtų. Tad prieš imantis gamtos dizainerio vaidmens, prieš kerpant, kviečiu dar syki pamatuoti. Pagalvoti ar mums to reikia? Arba kaip padaryti kad šis rūbas būtų tinkamesnis visiems šio kiemo gyventojams. Pastebėkit kaip jis formuojasi pats, kaip prisitaiko prie mūsų.. Kaip greit užauga žaizdelės (plikos žemės lopai) darže, ar net tie maži plyšeliai tarp šaligatvio plytelių.. Kokie žemaūgiai, tvirti ir lankstūs gysločio ar takažolės stiebai mindomose vietose. Pasimokykime iš jų ir kurkime drauge.
Informaciją apie 7 tako stotelę „Augalija“ parengė biologas Ainis Pivoras.

Sveiki atvykę į grybų pasaulį!
Keliaudami šiuo taku tikriausiai nepastebėjote daug grybų, bet neapsigaukite - grybai yra visur aplink jus - po jūsų kojomis, pūvančiuose ar net gyvuose medžiuose, miško paklotėje ir net jūsų šiuo metu įkvepiamame ore. Grybai yra tylieji ir dažnai nematomi miško darbininkai - gyvybės rato varomoji jėga. Jie vaidina esminį vaidmenį ne tik ardydami nuvirtusius medžius ir kitas organines medžiagas ir paversdami jas derlingu dirvos sluoksniu bei maistu kitiems organizmas, ar padėdami gyvuoti beveik visiems augalams, bet taip pat jie yra labai svarbūs mums kiekvienam, net jei nemėgstate grybauti. Iš grybų veikliųjų medžiagų gaminami vaistai (pirmasis antibiotikas Penicilinas pagamintas iš pelėsinio grybo), grybai plačiai naudojami pramonėje ir, žinoma, jų dėka galime kasdien mėgautis kava, šokoladu, duona, sūriais ir kitais skanumynais.

Kas per padaras tas grybas ir kaip jis atrodo?
Sąlyginai visai neseniai mokslininkai suprato, kad grybas nėra nei augalas, nei gyvūnas. Nuo tada grybai priskirti atskirai - grybų karalystei.
Grybų įvairovę gali būti sunku suvokti, nes jie gali atrodyti labai įvairiai, ne tik taip, kaip mums jau pažįstami kepurėti grybai. Jie gali būti nuo visai mažyčių, matomų tik per mikroskopą (tarkime, mielių) iki didžiausio ir seniausio pasaulyje gyvo organizmo - ir Lietuvoje augančio kelmučio giminaičio, rasto Šiaurės Amerikoje, išsikerojusio maždaug 1000 ha plote, kuriam yra bent 2400 metų. Grybai savo įvairove nurungia net augalų karalystę.
Tačiau mums matomas grybas (voveraitė, baravykas, raudonviršis, prie medžio prikibusi kempynė)- tai tik maža grybo dalis. Dažniausiai matome vadinamą grybo vaisiakūnį, kurio paskirtis subrandinti sporas (mikro daleles, kuriomis grybas dauginasi, panašiai kaip augalų sėklos) ir jas paskleisti po pasaulį. O pats grybas yra plonyčių mikro vamzdelių - hifų raizgalynė, kurią vadiname grybiena (arba miceliu). Grybienos dažniausiai nematome, nes ji slepiasi ten, iš kur auga vaisiakūnis: dirvoje, medienoje ir pan. Taigi, dabar jums stovint ant miško paklotės po jūsų viena pėda susiraizgę tiek hifų, kad juos ištiesus gautųsi apie 5 kilometrų ilgio hifas!

Grybai – gyvybės rato varomoji jėga
Grybai pagal savo gyvenimo būdą yra labai įvairūs. Vieni grybai ardo visus nuvirtusius medžius, paversdami pūvančią medieną derlingu dirvos sluoksniu, maistu ir namais kitiems padarėliams (tik įsivaizduokite, pūvančiame ąžuole gali gyventi daugiau nei 2000 skirtingų organizmų!). Kiti grybai (beveik visi mūsų renkami valgomi grybai: voveraitės, baravykai ir kt.) gyvena draugystėje su augalais. Visi medžiai, kuriuos matote aplinkui gyvuoja abupusiai naudingoje partnerystėje su grybais. Na, o dar kitus grybus vadiname parazitiniais, Tai tokie grybai, kurie imasi ardyti ir virškinti dar gyvus medžius. Tačiau net šie grybai gamtoje vaidina labai svarbų vaidmenį. Toks silpnesnis grybo užpultas medis, galiausiai (kartais tai gali užtrukti net dešimtis metų) nuvirsta ir tampa namais ir maistu kitiems.
Šis brandus, seniai žmogaus netvarkytas miškas - puikiausi namai grybų įvairovei. Čia jau rasta daugiau nei 10 rūšių retų ir Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų grybų. Toliau keliaudami pabandykite pamatyti naujų, neįprastų formų grybų (kriauklės formos kempinių, mažyčių įvairių spalvų dubenėlio formos, apvalių ar koralo formos ir kitokių grybų).
Informaciją apie 8 tako stotelę „Grybai“ parengė mikologė mėgėja Aurelija Plūkė.

Moliuskai yra gausi gyvūnų grupė, kurios atstovai gyvena beveik visose buveinėse.
žinoma apie 150000 moliuskų rūšių. Lietuvoje nustatyta 168 moliuskų rūšys: 31 dvigeldis, 118 sraigių ir 19 šliužų. Dvigeldžiai turi dvi kriaukles, kurios užsiveria, sraigės turi vieną susisukusią kriauklę, o šliužai kriauklės neturi. Prie šio pažintinio tako tikėtina rasti keliolika rūšių. Vietinės sraigės juda lėtai, išnykusios populiacijos neatsikuria ilgą laiką. Todėl jų rūšių įvairovė gana gerai parodo vietos ekologinę būklę. Dauguma moliuskų yra smulkūs, slepiasi dirvos paviršiuje tarp pūvančių augalų liekanų, vandens augalų sąžalynuose, dumble. Mokslas apie moliuskus vadinamas malakologija.

Skląsteniniai – sraigių grupė, aptinkama senuose miškuose. Didžioji verpstelė (Macrogastra ventricosa)

Moliuskai dalyvauja mitybos tinkluose kaip vartotojai ir maistas.
Moliuskai yra svarbūs ekosistemos komponentai. Sraigės ir šliužai minta minkštomis arba pūvančiomis augalų dalimis, grybais, dumbliais. Kai kurios papildomai ėda gyvūnų gaišenas ar gyvus smulkius bestuburius. Dvigeldžių mityba pasyvi, jie iš vandens filtruoja planktoninius dublius ir smulkius bestuburius, taip valydami vandenį.
Moliuskai yra daugybės gyvūnų maistas. Juos ėda ežiai, barsukai, kurmiai, vabzdžialesiai paukščiai, ropliai, varlės ir plėšrūs vabalai.

Šliužo dėka patobulintos gyvos plakančios širdies operacijos
Moliuskų tyrimai veda prie įvairių vertingų atradimų. Pavyzdžiui, amerikiečių bioinžinieriai buvo įkvėpti šliužo kisliojo ariono savybe tvirtai prilipti prie paviršių taip neleidžiant plėšrūnams jį nusiimti ir suėsti. Mokslininkai ištyrę šliužo gleivių baltymus, sukūrė ypatingai lipnią ir elastingą organinę medžiagą, kurią galima naudoti operacijų metu norint greitai ir sandariai suklijuoti pažeistus audinius. Beje, šį šliužą galite aptikti ir šiame miške.

Kislusis arionas (Arion fuscus), kaip ir kiti sausumos moliuskai, geba tvirtai prilipti prie paviršių.

Invaziniai moliuskai kenkia ekosistemoms, mažindami biologinę įvairovę – neplatinkite jų!
Invazinės svetimkraštės rūšys greitai paplinta naujose vietose, kur nėra jomis mintančių plėšrūnų. Viena iš tokių rūšių yra invazinis šliužas luzitaninis arionas. Jis sparčiai plinta Lietuvoje, gabenant augalus su žemėse pasislėpusiais šliužais ar jų kiaušiniais. Soduose jis graužia daržoves ir dekoratyvinius augalus, o patekęs į parkus ir miškus konkuruoja dėl maisto su vietinėmis sraigių ir šliužų rūšimis. Todėl kieme pastebėtus invazinius šliužus būtina naikinti, jokiu būdu nemeskite gyvų už tvoros.

Invazinis šliužas luzitaninis arionas (Arion vulgaris).
Informaciją apie 9 tako stotelę „Moliuskai“ parengė Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro biologas Mantas Adomaitis.

Brandūs Ąžuolijos miško medynai, kuriuose daug senų medžių, sausuolių ir stuobrių – ypač tinkami geniams. Iš 9 Lietuvoje perinčių geninių paukščių rūšių, šiame miške dar neradome tik vienos rūšies - tripirščio genio.
Geniai yra labai svarbūs miškui, nes įrengia uoksus kitiems paukščiams ir žinduoliams. O mes galime žavėtis jų spalvomis, balsais, skambiu tarškinimu pavasarį ir stebėtis, kaip nuo nuolatinio kalimo jiems neskauda galvos...
Geniai – perkusijos meistrai
Tikriausiai dauguma esame girdėję genio stuksenimą „tuk-tuk, tuk, tuk“, kai jis ieško maisto po žieve ar aižo kankorėžį. Bet geniai dar geba ir garsiai tarškinti, kai paleidžia tankių smūgių seriją, kaldami iki 20 smūgių per sekundę dažniu. Tarškinimui jie dažniausiai pasirenka sausą nulūžusią šaką, o kartais gali barbenti ir stogo kraigo ar gatvės žibinto skardą. Šios genių trelės pasigirsta nuo ankstyvo pavasario ir atlieka panašią funkciją, kaip kitų paukščių giesmės – praneša konkurentams apie užimtą teritoriją, vilioja partnerį. Pagal tarškinimo trelės ilgį, smūgių dažnumą ir stiprumą įgudę specialistai iš klausos atskiria genių rūšis. Trelės garso aukštis ir tembras priklauso nuo pasirinktos šakos savybių. Ąžuolijoje pavasarį galima išgirsti tikrą genių koncertą, kai vienu metu įvairiais tonais tarškina 5-6 geniai!
Naujų būstų statytojai
Geniai kiaušinius deda ir jauniklius augina uoksuose, kuriuos patys išsikala medžių kamienuose. Pakartotinai tame pačiame uokse nebeperi, kasmet kala naują uoksą. Genių ir meletų paliktais uoksais naudojasi daug kitų miško gyventojų: uoksiniai paukščiai - įvairios zylės, bukučiai, varnėnai, grąžiagalvės, pelėdos, bei žinduoliai - miegapelės, geltonkaklės pelės, šikšnosparniai. Todėl geniniai paukščiai vadinami pirminiais uoksiniais paukščiais. Didžiausius uoksus išskobia juodosios meletos. Juose vėliau peri nedidelės miškų pelėdos – lututės, karveliai uldukai, žalvarniai, antys klykuolės.
Liežuvio įmantrybės
Genių liežuvis – ypatingos konstrukcijos organas. Jis labai ilgas ir gali siekti net iki trečdalio paukščio kūno ilgio, pvz. žaliosios meletos liežuvis yra apie 10 cm ilgio. Kaip toks liežuvis sutelpa genio galvoje? Jis prasideda prie antsnapio pamato kaktoje (o, pvz., žaliosios meletos – nuo dešiniosios šnervės), tada per kaktą, pakaušį dviem lygiagrečiomis juostomis apjuosia visą kaukolę ir pro ryklę ateina snapą. Lipniomis seilėmis padengtas liežuvis užsibaigia smailiu suragėjusiu žeberklu su atgal atlenktais dygliukais. Tokia liežuvio anatomija leidžia pasiekti giliai medienoje išgraužtuose takuose besislepiančias vabzdžių lervas ar skruzdžių perus skruzdėlyne. Be to, padeda amortizuoti snapo smūgius ir apsaugoti galvos smegenis kaukolėje.
Uodega - genio „trečia koja“
Genių uodegos plunksnos kiek kitokios, nei kitų paukščių. Jos tvirtos ir kietos, smailais galais. Kojomis įsikibusiam į medžio kamieną geniui tokia uodega yra trečias atramos taškas, lyg „trečia koja“, kuria paukštis tvirtai remiasi kopinėdamas medžiais ar kaldamas snapu.
Ąžuolijos genių įvairovė
Lietuvių patarlė sako, kad „Genys margas, pasaulis dar margesnis“. Iš tiesų, daugumos rūšių geniai yra juodai – baltai margi, su vienu kitu raudonu akcentu viršugalvyje ar pauodegyje. Tačiau yra ir nemargų genių, kurie vadinami meletomis. Jos yra stambesnės už marguosius genius. Lietuvoje gyvenančių meletų pavadinimai atitinka vyraujančią plunksnų apdaro spalvą: juodoji, pilkoji, žalioji.
Didysis margasis genys
Nors iš tiesų nėra didžiausias, jis - dažniausias iš visų Lietuvos genių. Aptinkamas visokiausiuose miškuose ir parkuose. Be vabzdžių, dar mėgsta spygliuočių medžių sėklas ir yra įgudęs eglių bei pušų kankorėžių aižytojas. Šiam darbui genys medyje įsirengia aižyklą – iškala specialią duobutę ar pritaiko medžio plyšį, kur patogiai, lyg į varstotą įstato kankorėžį. Po tokiu medžiu per žiemą susikaupia nemaža išaižytų kankorėžių krūva.
Vidutinis margasis genys
Kiek mažesnis už didįjį, dryžuotais pilvo šonais. Apyretis genys, mėgsta miškus su ąžuolais ir kitais plačialapiais medžiais. Taigi, Ąžuolijos miškas jam pats tinkamiausias.
Mažasis margasis genys
Mažiausias iš Lietuvos genių, naminio žvirblio dydžio geniukas. Ąžuolijos miško masyve jį tikėtina pamatyti miško pakraščių alksnynuose palei upelius, ežerėlius, šlapynes.
Baltnugaris genys
Kiek didesnis už didįjį genį, išsiskiria balta apatine nugaros dalimi. Gana retas lapuočių ar drėgnų mišrių miškų paukštis. Šiam geniui maitintis būtina, kad miške būtų daug džiūstančių lapuočių medžių, stuobrių. Ąžuolija yra puiki baltnugario genio buveinė.
Juodoji meleta
Stambiausias mūsų krašto genys, maždaug varnos dydžio. Ne tik garsiai tarškina, bet ir garsiai klykauja. Juodajai meletai reikia brandžių medžių, kad galėtų išskobti sau tinkamo dydžio uoksą. Ąžuolijoje gyvena pastoviai.
Pilkoji meleta
Apdare vyrauja žalsva ir pilka spalvos. Ąžuolijos masyve jos žemėjančio balso trelę „piau-piau piau...“ galima išgirsti kiekvieną pavasarį, ypač paežerių, raistelių juodalksnynuose.
Žalioji meleta
Rečiausia iš Lietuvos meletų, kiek stambesnė už pilkąją. Rytų Aukštaitijoje dažniau aptinkama miškuose palei Šventosios upę, Labanoro girios ežerus. Ąžuolijoje kol kas buvo aptikta tik vieną pavasarį.
Grąžiagalvė
Geninių šeimai priskiriamas paukštelis, iš pažiūros nepanašus į genius. Turi silpną snapą, todėl peri kitų genių uoksuose, drevės ar inkiluose. Paukščio pavadinimas („grąžo galvą“, o aukštaitiškai būtų „grųžgalvė“) atspindi jo elgseną, pasižyminčią vaidybos elementais. Užklupta atidarius inkilą ar paimta į rankas grąžiagalvė ištiesia raibą kaklą, pašiaušia galvos plunksnas ir lėtai sukioja galvą šalis šnypšdama, kaip gyvatė.
Informaciją apie 10 tako stotelę „Geniai“ parengė biologas, Lietuvos ornitologų draugijos narys Darius Norkūnas.

Dažniausias erelis Lietuvoje? Mažasis erelis rėksnys. Lietuva yra šios rūšies pasaulinės populiacijos gausumo epicentre, šalyje peri ne mažiau kaip 2000 porų. Tinkamose vietovėse atstumas tarp kaimyninių porų lizdų yra apie 2 km.
Kaip atrodo? Vidutinio dydžio erelis, didesnis už kranklį, bet mažesnis už baltąjį gandrą, maždaug per vidurį tarp šių dviejų gerai žinomų paukščių. Plunksnų dangos spalva kinta nuo šviesia rudų iki tamsiai rudų. Šio erelio kojos padengtos plunksnų danga iki pat pirštų, skirtingai nei dažnai matomo suopio, kurio kojos yra geltos ir neplunksnuotos.
Koks gyvenimo būdas? Monogamas, t.y., sudaro poras. Poros paprastai būna ilgalaikės, nes tie patys individai metai iš metų sugrįžta į tuos pačius lizdus auginti jauniklių. Prie savo lizdų pasirodo balandžio pradžioje, būna iki rugsėjo vidurio. Žiemoja Afrikoje, tačiau čia poros nariai nesilaiko kartu. Perėti pradeda tik 4–5 gyvenimo metais, iki tol jauni paukščiai laiko tuose pačiuose regionuose, kuriuose yra išaugę. Ilgiausia žinoma gyvenimo trukmė 26 metai.
Kur apsigyvena? Didelių, sausų spygliuočių masyvų vengia. Įsikuria dažniausiai mišriuose, lapuočių įvairaus dydžio miškuose, netoli pievų, laukų, upių slėnių. Lizdams vietas renkasi brandžiuose, įvairios rūšinės sudėties medynuose, kurie yra arti miško pakraščių, t.y., paprastai 50-350 m atstumu. Tą patį lizdą gali užimti metai iš metų. Ši vieta, kurioje esate, gerai atspindi šio erelio būdingas gyvenamas vietas.
Kaip augina jauniklius? Lizdai būna įvairiuose medžiuose, bet Lietuvoje daugiausia lizdų sukrauti eglėse. Deda 1–2 kiaušinius balandžio gale – gegužės pradžioje ir peri patelė 38–46 dienas. Patinas ją maitina šiuo laikotarpiu. Jaunikliai išsirita birželio I ir II dekadą. Jei išsirita du jaunikliai, jaunesnysis kaip taisyklė žūva, todėl pora išaugina beveik visada tik vieną jauniklį. Jaunikliai lizduose būna 52–63 dienas ir juos palieka liepos III – rugpjūčio I dekadą dar prastai skraidydami. Paskui iki pat vasaros pabaigos laikosi netoli lizdo, taip pat gali būti randami ir ant žemės. Jei liepos – rugpjūčio mėnesiais rasite nepaskrendančių erelių, palikite. Jie yra sveiki, tik dar neišmokę skraidyti. Jais pasirūpina jų tėvai – maitina, gina nuo plėšrūnų. Dalis porų kasmet neišaugina jauniklių dėl grobio stygiaus, nepalankių oro sąlygų ar natūralių plėšrūnų tokių kaip kiaunės veiklos.

Kuo minta? Smulkiais žinduoliais, ypač pelėnais, smulkiais paukščiais, dažnai varliagyviais. Grobio ieško pievose, laukuose, kirtavietėse, upių, griovių pakraščiuose, raistuose. Medžioja tykodami grobio tupėdami ant medžių šakų, tiek sklandydami, taip pat vaikščiodami žeme. Dažniausiai smulkų grobį neša snape, o didesnį grobį – kojose.
Kokios grėsmės? Dėl plynųjų miško kirtimų sunaikinamos oficialiai neregistruotos lizdavietės. Optimalios mitybinės buveinės degraduoja dėl pievų pavertimo dirbamąja žeme, intensyvaus cheminių junginių naudojimo auginant pasėlius, gyvenamųjų vietų plėtros. Jautrūs žmonių buvimui lizdų aplinkoje nuo balandžio iki rugpjūčio vidurio. Todėl užėjus lizdą reikia nedelsiant pasišalint. Registruojamos erelių žūtys atsitrenkus į vėjo jėgainių mentes.
Daugiau informacijos apie Lietuvoje sutinkamų erelių, pelėdų ir kitų plėšrių paukščių gyvenimą rasite @padekimeEreliams
Informaciją apie 11 tako stotelę „Mažasis erelis rėksnys“ parengė gamtos tyrimų centro mokslininkas dr. Rimgaudas Treinys.

Dirvožemis matyt vienas mažiausiai pažįstamas ekosistemos elementas. Viršutinis paviršiaus sluoksnis, kuriame yra šaknys vadinamas rizosfera. Jame tiek daug gyvybės formų kad mokslininkai kol kas vargiai pajėgia visas rūšis įvardinti. Apie daugelį jų žinome tik iš genetinių tyrimų. Žinome, jog čia gyvena kažkas su tokiu genetiniu kodu, bet jis kol kas neturi jokio pavadinimo. Vien ant cukrinio runkelio šaknų 2011 metais mokslininkai identifikavo 33 000 rūšis skirtingų bakterijų ir archėjų! Ne individus, o rūšių.. Žmogus yra tik viena iš žinduolių rūšių, su savita biologija, elgsena, ligomis ir socialiniais santykiais, kurių dar gerai nesugebame suprasti.. O ką jau kalbėti apie supratimą tų dirvožemio gyventojų. Kokie jų poreikiai, gyvenimo būdas, santykius su kitais organizmais? Daugelis rūšių yra visiškai priklausomi nuo ten augančių augalų, kaip ir augalai priklausomi nuo jų. Suarus šimtmečius nejudintą miško paklotę ar ganyklą, daugeliui rūšių tai tolygu apokalipsei. Žemės kvapas malonus dėl bakterijų išskiriamų spec. junginių, jais bakterijos, kaip kad mus prinokę vaisiai, privilioja kolembolas, o pastarosios išnešioja sporas.
Tad pateikiame tik skaičius, o jūs patys vaizduotės pagalba pabandykite juos sutalpinti į dirvą po savo kojom.
Arbatiniame šaukštelyje (1 gramas sausos dirvos) sveiko trąšaus dirvožemio yra:
≈ 1 000 000 000 bakterijų (1-10 mln.);
30 000 dumblių;
200 000 arba keli metrai grybų hifų;
Keli tūkstančiai protozoa;
30-900 nematodų (mikroskopinės apvaliosios kirmėlytės).
Jei visus grybų hifus iš 2 kvadratinių metrų dirvos paviršiaus sujungtume į vientisą giją, jos užtektų apjuosti visa žemės rutulį (40 000 km).
Sename miške 1 m² paklotės vidutiniškai suskaičiuojama 19 900 individų kolembolų, 260 000 individų dirvožeminių erkių (tyrimai vykdyti Utenos rajone esančioje Minčios – Ažvinčių girioje 2020 metais tiriant dirvožemio mikroartropodus).
Kolembolos angliškai vadinamos spyruokliauodegėmis (springtail, spring – spyruoklė, tail – uodega) mat jų kūno gale esanti šukutė, padeda jiems staigiai nušokti sąlyginai milžiniškus atstumus ir taip pasprukti nuo plėšrūnų, ar mokslininkų pinceto. Jei mes taip sugebėtume, pagal kūno dydį, mums peršokti Eifelio bokštą būtu vieni juokai.
Kalembola šuolyje. 2020.12.31 © Zeeders, M. Iš https://www.collembola.org/
Gražieji dirvos monstrai – tai įprasta dirvos erkė, Brachychthonidae šeimos atstovė. Bent po keliolika tūkstančių tokių, ar artimų jų giminaičių, yra kiekvienam kvadratiniam metre Ąžuolijos dirvos paviršiaus.


Informaciją apie 12 tako stotelę „Po tavo kojom“ parengė biologas Ainis Pivoras.

Kieno akimis dairaisi po mišką – naudos gavėjo ar gamtos? Ką matai, žiūrėdamas į šį nebegyvą ąžuolą – veltui pūvančią medieną ar daugiabutį dangoraižį gamtos atstovams? Šįkart kviečiame pasidairyti būtent gamtos akimis ir suvokti, kad miškas priklauso ne žmogui, o gamtai.
Žinoma, su tokiu teiginiu nieku gyvu nesutiktų didžioji dalis privačių miškų savininkų, nes jiems miškas yra tapatus bulvių laukui ar kiaulių ūkiui. Vis dar gajus įsitikinimas, kad miškas yra tik ūkio šaka, iš kurios reikia išspausti kuo daugiau pelno, o visos kitos miško teikiamos naudos nustumiamos į šoną. Oro kokybės gerinimas, deguonies gaminimas, anglies dvideginio įsisavinimas, klimatinių sąlygų palaikymas, relaksacijos ir rekreacijos vieta, gamtos pažinimas ir miško gėrybių rinkimas yra tik dalis miško teikiamos naudos žmogui. O kokia nauda pačiam miškui iš seno, nebegyvo ąžuolo stuobrio? O kas sakė, kad jis yra nebegyvas?
Negyvoje medienoje ir ant jos namus randa daugybė gyvybės formų! Ant yrančios medienos noriai auga ne viena dešimtis kerpių ir samanų. Čia įsikuria ir medienos puvinį sukeliantys grybai, kurie skaidydami medieną paruošia „patalus“ kitiems naujakuriams – įvairiems bestuburiams. Įvairiausi vabzdžiai privilioja jais mintančius paukščius ir žinduolius, o šiais maitintis prisistato įvairūs plėšrūnai ir parazitai. Gamtoje egzistuojančios mitybinės grandinės (kas kuo minta) yra labai sudėtingos, persipinančios ir susidedančios iš daugelio komponentų, kurių visi yra reikalingi (taip, net ir parazitai bei ligos!), kad tos grandinės išliktų tvirtos. Kuo daugiau žmogus kišasi į gamtą, tuo labiau pažeidžia visą ekosistemą ir jos stabilumą. Ir labai sparčiai artėjame prie tokio momento, kai pradėjusių virsti ekosistemų domino kaladėlių nebegebėsime sustabdyti.
Kad ir kaip keistai beskambėtų, bet stuobriai, sausuoliai ir virtuoliai yra neatsiejama sveiko miško dalis. Grybauti trukdantys virtuoliai, uoksėti stuobriai, supuvę kelmai ir kitos žuvusių medžių liekanos, kurios miestiečiui ar miškininkui atrodytų kaip nesutvarkyto miško rezultatas, yra tai, kas skiria sveiką mišką nuo dirbtinai pasodinto ūkinio miško. Žuvę medžiai ir jų dalys – negyva mediena – yra tūkstančių įvairių organizmų gyvenamoji aplinka, maistas ar laikina slėptuvė.
Šiandien yra žinoma, kad negyva mediena nesukelia ligų pavojaus kitiems medžiams, nes vabzdžiai ir grybai yra nepaprastai išrankūs maistui. Tie, kurie ardo žuvusių medžių medieną, neminta gyvais medžiais. Kiekvienais metais medyne žūsta nedidelė dalis medžių ir tai neturi jokios neigiamos įtakos likusiems medžiams. Negyva mediena yra itin svarbi biologinei įvairovei, todėl pagal dabar galiojančius mūsų šalies teisės aktus reikalaujama, kad atliekant kirtimus būtų paliekama dalis stuobrių, sausuolių ir virtuolių. Ar jų paliekama užtektinai biologinei įvairovei palaikyti, čia jau kitas klausimas.
Kas gali gyventi tokiame jau pro skyles byrančiame drevėto ąžuolo stuobryje? Jame tikrai gyvena mažiausiai kelios grybų rūšys. Čia galima aptikti bent kelias dešimtis bestuburių rūšių. Kol ąžuolo stuobrys dar stovi, jame esančia puvinio paveikta mediena gali maitintis visoje Europoje labai retų vabalų ­– niūriaspalvio auksavabalio arba marmurinio auksavabalio – lervos. Uoksuose ir drevėse peri geniniai paukščiai, pelėdos, įsikuria ir kiti paukščiai. Tokie daug landų ir plyšių turintys stuobriai yra tinkami ir šikšnosparniams. Peliniai graužikai ir kiti smulkieji žinduoliai taip pat mielai apsigyvena tokiuose ąžuoliniuose namuose su stogu virš galvos. Šis ąžuolo kamienas, net kai galiausiai nuvirs, dar ilgus dešimtmečius suteiks namus daugeliui rūšių, kol galiausiai virs trąša šalia augantiems medžiams ir žolynams.
Informaciją apie 13 tako stotelę „Negyvas ąžuolas – gyvas“ parengė aplinkosaugos specialistė Gustina Vaicekauskienė, projektas LIFE OSMODERMA (www.osmoderma.lt).

Štai ir priėjote Ąžuolijos miško tako pabaigą. Ką pastebėjote eidami taku? Gal įvairias medžių formas, upės tėkmę ar miško gyventojus? Gal klausėtės čiulbančių paukščių, šalia čiurlenančio upelio, kažkur toli ūžiančio Molėtų plento ar visą laiką praleidote telefono ekrane?
Paskutinėje Ąžuolijos tako stotelėje pakviesiu jus pailsinti ne tik kojas, bet ir protą, pabūti su mišku, atsipalaiduoti. Sąmoningai panirti į mišką per kūno pojūčius. Pasimaudyti miške, kaip tai jau daugiau nei 30 metų tyrinėja ir atlieka japonai praktikuodami shinrin-yoku (liet. Miško maudynių) praktiką, kuri populiarėja ir Lietuvoje.
Miško maudynės – tai mokslu pagrįsta, multisensorinė sveikatinimo praktika, kurios metu per kūno pojūčius (regą, klausą, uoslę, skonį, lytėjimą) lėtai, neskubant yra tyrinėjamas miškas. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad sąmoningai (bent 2 val. per savaitę) būnant miške sumažinamas stresas (sumažėja streso hormonų kortizolio ir adrenalino kiekis), pagerėja nuotaika, miegas, padidėja gebėjimas susikaupti, sumažėja nerimas, stiprinama imuninės sistemos funkcija (padidėja ląstelių žudikių (NK cells) kiekis).
Miško maudynių metu, siekiant panirti į miško atmosferą, yra atliekami įvairaus pobūdžio pratimai-kvietimai. Vieną iš jų kviečiu išbandyti savarankiškai. Pratimo laikas - apie 10-15 min., tačiau atlikite jį tiek laiko, kiek norite, svarbiausia neskubėti, įsilieti į miško atmosferą. Pojūčių sužadinimo pratimas >>>
Informaciją apie 14 tako