Antano Namiko stebuklu vadinamas Utenos kraštotyros muziejus įkurtas 1929 m. Dabar jis veikia vienuose seniausių miesto pastatų, svarbių ir Utenos savivaldos istorijoje. XIX a. pabaigoje pastato savininkai buvo Lifšicų ir Goldfainų šeimos. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, kaip ir daugelis žydų, jie buvo priversti palikti Uteną ir išvykti į Rusijos gilumą.
1918 m. šiame pastate posėdžiavo pirmoji Utenos savivaldybė, įkurta talkinant Steponui Kairiui. Per 1918 m. Kalėdas Uteną užėmę bolševikai šiose patalpose įsteigė revoliucinį komitetą. Išvijus bolševikus, į Uteną sugrįžę teisėti namo savininkai atgavo savo nuosavybę. Savivaldybė dar kurį laiką nuomojosi pastato dalį, o vėliau išsikėlė kitur.
Pastate tuo metu ėmė veikti didmeninė prekybos bendrovė „Progresas“ bei elektros ir mechanikos biuras.
Davidas Zakas, šios prekybos bendrovės savininkų sūnus 1941 m. birželio 14-ąją iš Utenos ištremtas su tėvais į Sibirą, apie „Progreso“ kasdienybę papasakojo savo atsiminimuose „Žvilgsnis praeitin“:
„Progresas – ypatingas žodis, jis reiškia judėjimą pirmyn. Man, vaikui, „Progresas” reiškė labai daug. Jei esi susijęs su „Progresu”, privalai darbuotis, kiek leidžia jėgos,”
„Progreso“ veiklą sustabdė pirmoji sovietmečio okupacija ir Antrasis pasaulinis karas.
Administracinis pastatas, kaip kultūros vertybė, saugomas valstybės.
Muziejaus padaliniai Laisvės kovų muziejus ir Tradicinių amatų centras „Svirnas“ įsikūrę Utenoje, Vytauto Valiušio keramikos muziejus ir Meno centras veikia Leliūnuose, A. ir M. Miškinių literatūrinė-etnografinė sodyba – Juknėnuose, krašto muziejus – Tauragnuose. Utenos kraštotyros muziejuje surinktos turtingos eksponatų kolekcijos, rengiamos parodos. Išmaniųjų technologijų pagalba muziejaus lankytojai kviečiami paklaidžioti po senąjį ir dabartinį miestą.
+22
Atsiliepimai