Pėsčiomis „Bernardo Louno šeimos takais Utenoje“

1921 m. birželio 7 d. Utenoje gimė Bernardas Lounas (Boruchas Lacas) – garsus kardiologas, defibriliatoriaus išradėjas, Nobelio taikos premijos laureatas.
Maršruto tikslas – supažindinti keliaujančius su Bernardo Louno (Borucho Laco) ir jo šeimos gyvenimo bei veiklos vietomis Utenoje, taip pagerbiant iškilųjį mūsų kraštietį ir jo nuopelnus, atsidavimą medicinai ir visai žmonijai, taip pat neįkainojamą indėlį į medicinos pažangos vystymą visame pasaulyje.



MARŠRUTO EIGA:
Šeimos gyvenamosios vietos:
1. Utenio a. (buvusi Turgaus a.)
Čia stovėjo Perlmano namas. 1920 m. vasarą iš Širvintų į Uteną atvykusi jauna Belos ir Nisono Lacų šeima buvo svetingai sutikta Nisono giminaičių. Lacai apsigyveno prie Turgaus (dabar Utenio) aikštės kampo pas Perlmaną – išsinuomojo nedidelio namo dviejų kambarių priestatą. Šeimos draugais tapo mokytojas Aaronas Šapiro ir miesto burmistras Abraomas Žuratas. Šiuose namuose 1921 m. birželio 7 d. gimė pirmagimis Boruchas (Bernardas), o 1923 m. – jo brolis Hiršas. Namas neišlikęs.
2. Utenio a. 2
1925 m. Lacų šeima persikėlė gyventi į Leizerio Simanavičiaus namą, į trijų kambarių butą. Čia gimė trečiasis vaikas Lacų šeimoje – duktė Lėja. Namo savininkas Leizeris Simanavičius aikštėje turėjo juvelyrinių dirbinių, muzikos instrumentų ir gramofonų parduotuvę. Kartais pro pravertus parduotuvės langus girdėjosi garsių kantorių Joselio Rozenblato ir Zavino Kvartino giesmės, įrašytos vinilinėse plokštelėse.
Leizerio Simanavičiaus namas sugriautas per II-ąjį pasaulinį karą. Šiuo metu jo vietoje stovi Utenos kolegijos Medicinos fakulteto pastatas.
Bela rūpinosi, kad jos vaikai pamiltų ir pažintų gamtą, todėl dažnai lankydavosi miesto sode. Iš Leizerio Simanavičiaus namų Lacų šeima persikėlė į namą Bažnyčios g., šeimos draugų Aarono Šapiro ir Basios kaimynystėje. Kur šis namas stovėjo, kol kas nepavyko nustatyti. Čia Lacai susilaukė ketvirtojo vaiko – sūnaus Moišės. Bela vaikus vesdavosi pasivaikščioti į parką prie bažnyčios. Kol vaikai žaisdavo pievoje, jų mama stabteldavo pasiklausyti bažnyčios vargonų muzikos ar choro repetuojamų giesmių, sklindančių pro atidarytas bažnyčios duris.
3. Donelaičio g. 8 (buvusi Žalioji g. 8)
Ketvirtoji gyvenamoji vieta – didelis modernus namas, kurį Lacų šeima pasistatė šalia elektrinės, malūno ir lentpjūvės. Name buvo įvesta elektra, įrengtas vonios kambarys, virtuvė, erdvus valgomasis, svetainė, du miegamieji. 1929 m. statybos buvo baigtos. Šiuose namuose vykdavo sionistų susibūrimai, kultūros renginiai, vietinių talentų ir svečių koncertai. Namas neišliko. 2021 m., minint Bernardo Louno gimimo gimimo šimtmetį, neišlikusio jo šeimos namo vietai pažymėti pastatyta atminimo lentelė.


Verslo vietos:
4. Prekybos bendrovė „Progresas“ (Utenio a. 3)
Nisonas Lacas turėjo įsigijęs dalį akcijų didmeninės prekybos bendrovėje – urmo bazėje „Progresas“, įsikūrusioje L. Goldfaino namuose. Šios bendrovės akcininkai taip pat buvo Senderis Zakas ir Efraimas Goldfainas. Verslas sekėsi puikiai, bet ir darbo buvo gausu, todėl Nisonui Lacui dažnai tekdavo išvykti prekybos reikalais. Turgaus dienomis (ketvirtadieniais ir sekmadieniais) į pagalbą ateidavo ir Nisono žmona Bela. Pastatas išlikęs, šiuo metu jame įsikūręs Utenos kraštotyros muziejus.
5. Valcų malūnas, elektrinė, lentpjūvė (Donelaičio g. 10, buvusi Žalioji g. 6)
Verslas prekybos firmoje „Progresas“ klestėjo, bet Nisonas Lacas ėmėsi naujos veiklos. Su verslo partneriu Moiše Kučgaliu jis įsigijo valcų malūną. Kad malūnas dirbtų visu pajėgumu, šalia įrengė elektros stotį. Elektrinėje buvo įtaisytas galingas variklis, todėl elektros perteklių pasiūlyta tiekti miestui. Buvo pastatyta ir lentpjūvė. Nisonas privalėjo gilintis į medienos rūšis, apdirbimo technologijas ir vesti apskaitą. Pastatai neišliko.

Bendruomenės susirinkimų vietos:
6. Sinagoga (Rinkos a. 6)
Rinkos aikštėje viena prie kitos stovėjo trys sinagogos. Erdvė tarp jų buvo vadinama sinagogų kiemu. Didžioji sinagoga pastatyta apie 1862 m. buvo medinė, 1895 m. perstatyta į mūrinę, atnaujinta apie 1930 m., tuo metu sumūrytas priestatas.
Sinagoga buvo ne tik maldų, Toros skaitymo ir studijų, bet ir žydų bendruomenės (kahalo) susirinkimų vieta. Išvykus pirmajam Utenos žydų bendruomenės vadovui Izraeliui Bekeriui, Utenos kahalo pirmininku buvo išrinktas Nisonas Lacas. Atstovaujantys bendruomenei nariai rinkosi sinagogoje ir tvarkė miesto žydų reikalus, rinko mokesčius bendruomenės reikmėms, sprendė teisinius ginčus. Nisono Laco pastangomis namų savininkų mokesčių lėšomis buvo sutvarkyta ir renovuota žydų pirtis – mikva prie Krašuonos upės. Sinagoga veikė iki II-ojo pasaulinio karo. Pastatas nukentėjo per karą, suremontuotas apie 1970 m. Jame buvo įsikūrusios įvairios įstaigos. Šiuo metu pastatas perstatytas ir renovuotas, jame veikia hemodializės centras.

Mokymosi vietos:
7. Mokykla (Vyžuonų g. 7)
Lacų šeimos vaikai lankė mokyklą, įsikūrusią mediniame Borisų name su didele įstiklinta mansarda. Tėvai ir senelis rabinas džiaugėsi, kad Boruchas turi gerą galvą ir yra imlus mokslams. Mokykloje dalykai buvo dėstomi hebrajų kalba, vyko ir lietuvių kalbos pamokos. Mokyklą globojo Tarbut (hebr. reikšmė „Kultūra“) švietimo organizacija, kuri rūpinosi mokymo kokybe ir mokinių užimtumu. Mokykla turėjo biblioteką, kurioje buvo hebrajiškų, jidiš, rusiškų ir lietuviškų knygų. Šioje mokykloje mokėsi daugelio Utenos žydų verslininkų, prekybininkų, amatininkų vaikai. Mokiniai rengdavo spektaklius, po jų drauge vaišindavosi ir žaisdavo. Tarbut mokykla Utenoje veikė iki sovietinės okupacijos pradžios 1940 m. Mokyklos pastatas išlikęs, šiuo metu tai gyvenamasis namas. Utenoje Lacų šeimos sūnūs lankė ir ješivą – vaikinų religinę mokyklą, kurioje studijuojama Tora ir Talmudas.

Maršruto leidinys atsisiuntimui: