Senoji liaudies medicina yra viena iš mūsų tautos identiteto sudedamųjų dalių, tai yra mūsų krašto paveldas ir istorija. Vaistažolės ir jų augimvietės vedžioja mus gražiausiomis Lietuvos pievomis, laukais, kalnais, piliakalniais ir ežerų pakrantėmis. Čia apipintas dainomis, eilėraščiais, mįslėmis kiekvienas žolynas. Kiekvienas didesnis akmuo palaukėje mena savo padavimą, kiekvienas kalnas, piliakalnis pasakoja gilią istoriją, kaip daug kartų teko ginti savąjį kraštą. Surinktos vaistažolės veda mus į mūsų senolių trobas ir pirtis, ten, kur ir prasideda žolynų magija. Pirmoji žmonijos vaistinė ir buvo sava virtuvė bei pirtis, nes čia susiduria stichijos: oras, vanduo, ugnis ir žemė. Čia atsirado arbatų, nuovirų, gydančių tepalų, muilų receptai, kurie keliavo iš lūpų į lūpas iš kartos į kartą, pridedant savos energijos, stiprybės, savų užkalbėjimų, ir, kaip sako, kad ir kaip pagal receptą gamintum, kiekvienai gaspadinei išeina skirtingai. Kiekvienas žolynas, turintis savo naudingųjų savybių chemiją, prakalbintas užkalbėjimais, atiduoda mums savo stiprybę, stiprindamas mūsų sveikatą. Šiemet minime mokslininkės Utenos krašto garbės pilietės, habilituotos mokslų dr. Eugenijos Šimkūnaitės 105-ąsias gimimo metines, būtent Tauragnuose, tėvelio vaistinėje, prasidėjo jos augalų pažinimo kelias, taip pat iš kaimo moterėlių iš lūpų į lūpas, iš patirties į patirtį. Ir šiandien puoselėjame žiniuonės atminimą, vis dar renkame ir auginame vaistažoles, vis dar verdame ir ragaujame žolelių arbatas. Vaikštome po pievas, kuriomis vaikščiojo Žiniuonė. Per savo gyvenimą E. Šimkūnaitė sukaupė daugybę receptų, tautosakos apie augalų gyvenimą, dosniai dalijosi savo žiniomis.
Dalintis nuoroda el.paštu